Žemųjų dažnių garsiakalbis yra įprastas visų vartojamas pavadinimas arba santrumpa. Griežtai kalbant, tai turėtų būti: žemųjų dažnių garsiakalbis. Kalbant apie žmogaus girdimo garso analizę, jis susideda iš super žemų dažnių, bosų, žemų-vidutinių dažnių, vidutinio diapazono, vidutinio-aukšto diapazono, aukštų dažnių, super aukštų dažnių ir kt.
Paprastai tariant, žemas dažnis yra pagrindinė garso struktūra, vidutinis dažnis – garso kūnas ir kraujas, o aukštas dažnis – detalus garso atspindys.

Tobulėjant mokslui ir technologijoms bei ekonominiam pagrindui, žemųjų dažnių garsiakalbiai ir plačiajuosčiai garsiakalbiai pateko į garso pasaulį. Super žemieji dažniai skirti sustiprinti struktūrą, o plačiajuostis garsiakalbis – aiškiau perteikti garso skirtumą.
Pernelyg didelis žemųjų dažnių kiekis, per didelis žemųjų dažnių kiekis, kurį žmogaus ausis girdi, yra labai ribotas, tačiau jį gali jausti kiti žmogaus pojūčiai, todėl tai yra šoko jausmas! Kalbant apie garso programų šaltinių poreikius, kuriuos atspindi garsas ir namų kinas, žemųjų dažnių garsiakalbis egzistuoja tik konkrečiame programos šaltinyje ir jį reikia atkurti. Su juo programos šaltinio atkūrimas gali būti tvirtesnis, be jo žmonės jaus galios trūkumą, energijos pojūtį. Pavyzdžiui, kine ar realybėje galime jausti galios ir energijos šoką, kai lėktuvas kyla, tačiau jei namų kinas neturi žemųjų dažnių garsiakalbių arba konfigūracija yra nepagrįsta, šio šoko nejaučiame.